2023 m. gegužės 22 d. Antakalnyje gyvenusiam menininkui Linui Budriui būtų sukakę 65 metai. Ta proga keli šį menininką pažinoję vilniečiai ėmėsi iniciatyvos surengti retrospektyvinę jo tapybos darbų parodą. Antakalniečiai planuoja, kad ši paroda galėtų papildyti projektą „Antakalniečių menininkų keliaujančios parodos“, kai menininkų darbai pristatomi įvairiose viešai lankomose vietose: Antakalnio galerijoje, miesto bibliotekose, seniūnijoje, Miesto laboratorijoje, etc.
Susipažinti su parodai atrinktais menininko darbais galima čia ->
LINAS BUDRYS
(1958 05 22–2012 01 26)
Biografija
Linas Budrys gimė 1958 m. gegužės 22 d. Vilniuje. Mokėsi keturmetėje vaikų dailės mokykloje. 1977 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Studijavo monumentaliosios dailės specialybę. Pirmuosiuose kursuose piešimą dėstė prof. L. Žuklys ir prof. A. Kmieliauskas, tapybą – Leopoldas Surgailis. Nuo trečiojo kurso ir kompoziciją ir tapybą dėstė prof. S. Veiverytė, piešimą – prof. K. Morkūnas. Studijas baigė 1982 metais, nuo 1983 metų dalyvavo parodose.
1983 m. įvyko „Vieno paveikslo“ pirma atrankinė paroda. Ten eksponuota drobė „Sena moneta”, kurią įsigijo Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. 1983 m. dalyvavo Sąjunginėje jaunųjų tapytojų parodoje Maskvoje, kurioje eksponavo dvi drobes: „Mergaitė prie plytų sienos“ ir „Tėvo portretas“. 1986 m. atrankinėje Respublikinėje vaizduojamojo meno parodoje Vilniuje buvo jo drobė „Siena I“ . 1989 m. atrankinėje Respublikinėje vaizduojamojo meno parodoje „Ekologija 89″ L.Budrys dalyvavo su drobe „Griuvenos“. 2005 m. dr. G. Kazokienės vaizduojamojo meno fondo parodoje, LDS parodų salėje, buvo L.Budrio diptichas „Dvi nereikšmingos drobės“. 2005 m. Metinėje tapytojų parodoje „Vilniaus pasveikinimas“, Vilniaus Arkos dailės galerijoje, parodyta dailininko drobė „…ir būk pasveikintas Vilniaus rūko sidabre“.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra surengęs tris personalines parodas. Pagrindinės veiklos sritys: molbertinė tapyba ir monumentalioji dailė (vitražai), knygų grafika.
Personalinės parodos:
1983 m. personalinė paroda Lietuvos dailininkų sąjungoje.
1985 m. personalinė paroda Lietuvos rašytojų sąjungos klube.
1988 m. personalinė paroda Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
1991 m. personalinė paroda Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
1995 m. personalinė paroda „Nebaigta paroda“ Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
2000 m. personalinė „Purpurinė paroda” Stasio Juškaus galerijoje Vilniuje.
2002 m. personalinė paroda „Besiilsintys akmenys” Stasio Juškaus galerijoje Vilniuje.
2004 m. personalinė „Eilinė paroda“ Vilniaus lenkų galerijoje „Znad Wilii“.
2005 m. personalinė „Kaip visada – eilinė paroda” „Jeruzalės galerijoje” Vilniuje.
2008 m. personalinė 50-mečio paroda Stasio Juškaus galerijoje Vilniuje.
Iliustruotos knygos:
1986 m. „Fėjos ir jų šuo“, leidykla „Vyturys”.
1987 m. „Tėtis ir jo vaikai“, leidykla „Vyturys”.
1987 m. „Po kelrode žvaigžde“ (rusų kalba) Maskva, leidykla „Sovetskij pisatel“.
1988 m. „Nuo gagų salų iki maumedžio slėnio“, leidykla „Vyturys“.
1989 m. „Netilstantis aidas”, leidykla „Vyturys“.
1991 m. Pasakos vaikams „Kaip sendaikčiai laimės ieškojo”, leidykla „Vyturys“.
2003 m. „Sudie, seneli, ištariau aš tyliai”, leidykla „Alma Litera“.
Nuo studijų laikų Linas Budrys rašė eiles. Jos savo metu buvo spausdintos savaitraštyje ,,Literatūra ir menas“, laikraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Jaunimo gretos“, o 2004 m. – išverstos į lenkų kalbą ir išvydo šviesą žurnale „Znad Willi“.
Mirė Vilniuje, 2012 metų sausio 26 dieną. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Amžinai besiilsintis. 2005
Iš Lino Budrio poezijos
Regėjau: gailesčiu pražydo
blyškusis nuskriaustųjų lūkestis,
už kelio posūkio išnyko
sidabro šviesulio nesuprastas
tylus, žaros atstumtas
gyvenimo ar baimės rūpestis.
Girdėjau: paukštis sukosi,
kapodamas sparnais ledinį vėją
virš lapkričio šerkšnoto liūdesio.
Užmiršęs liepsnoje geltoną vėlę,
įmintą į purvus nebylų žiedą
ar smėly melsvą paukščio pėdą,
Jutau: užgęsta gėlės
ateinančios žiemos pavėsy.
Ištrauka iš recenzijos:
Romualdas Miečkovskis // Znad Wilii. 2004 m. Nr. 2(18). P. 74–76
„Lino Budrio kūryba tarytum abstrakti, o iš kitos pusės lyg siekia meninio santūrumo, ir tik jam būdingo lakoniškumo. Bet juk ir abstrakcija gali būti lakoniška savo paprastumu, vaizduojant apibendrintus, konkrečius vaizdus. Jo tapybos faktūra turtinga įvairiausiais niuansais ir jos niekaip negalima vertinti pasikliaunant pirmu įspūdžiu.
Menininko drobės tarytum turi dvi „autonomines‟ dalis. Viena – tai toninė tapysena su šviesiais ir tamsiais atspalviais, antra – byloja apie konkrečių emocijų įvairovės vaizdą. Abi „dalys‟ tarpusavyje puikiai suderintos ir tuo pabrėžia sustabdytų tapant emocijų savarankišką kalbą. L. Budrys vengia pažodinių situacijų vaizdavimo. Iš drobių prašneka subtili ir rafinuota jo asmeninė vaizduotė. Jo paveikslai nereikalauja pavadinimo, bet jau yra taip priimta, kad jie privalo būti. L. Budrio paveikslų pavadinimai sufleruoja apie autoriaus užmanymą. Taigi, pavadinimai byloja apie ypatinga dailininko dvasinę nuostatą. Štai keli jo drobių pavadinimai, kurie tampriai surišti su jo poezija, pavyzdžiui: „Juk tai ne medis iš mano sapno‟, „Keliauja. Ir keliauja niekieno laivas‟, arba „Mano baimės tyla‟.
Žinoma, svarbiausia yra tai, kad L. Budrio paveikslai gyvena savarankišką gyvenimą, paliekant žiūrovui ar vertintojui ieškoti juose norimo įvardinimo.“