Sapiegų parko dabartinėje teritorijoje yra bent kelios zonos, kuriose yra arba buvo auginami vaismedžiai. Seniausia jų grupė pasitinka lankytojus netoli pagrindinių parko vartų prie Antakalnio gatvės.
Nuo seno populiarus Lietuvos sodų vaismedis, dažnai auginamas ir parkuose kaip dekoratyvus medis. Paprastosios kriaušės yra auginama įvairų veislių, taip pat ir vietinių lietuviškų. Kilusi iš miškinės kriaušės (Pyrus pyraster), kuri Lietuvoje auga natūraliai ir išoriniais požymiais yra labai panaši į naminę.
Naminė obelis – nuo seno auginamas vaismedis. Senos obelys daugiabučių kiemuose yra istorinių sodybų liudininkės ir šaltinis pažinti nykstančioms vietinėms obelų veislėms. Be šiųdviejų obelų, taip pat auginamos kitos obelų rūšys (pvz. uoginė obelis – Malus baccata Borkh.) kai kurios labai dekoratyvios. Savaime Lietuvoje auga miškinė obelis (Malus sylvestris (L.) Mill.), iš kurios kilusios ir naminės obelys; ji dažnai naudojama kaip poskiepis mažiau šalčiams atsparioms veislėms.
Tiek obelys, tiek kriaušės, randamos Sapiegų parko centrinėje dalyje, yra kultūriniai medžiai, vedantys valgomus vaisius, dėl kurių čia greičiausiai ir užauginti. Kita vertus, jų grupė šioje parko vietoje atlieka ir svarbų estetinį vaidmenį. Abi medžių rūšys yra dekoratyvios, pavasarį viena po kitos pasipuošiančios gausiais žiedais ir dažnai būtent dėl to augintos Lietuvos želdynuose. Tiek obelys, tiek kriaušės gali būti labai ilgaamžiai, sulaukti ne vieno šimto metų (seniausių tebežaliuojančių Lietuvos obelų amžius siekia 300-400 metų). Tiesa, tai labai priklauso nuo medžio augimo sąlygų ir veislės (šiuolaikinės veislės paprastai trumpaamžės).
Istoriškai, neabejotinai jau nuo XVII a. Sapiegų parko (o tiksliau, istorinio sodo) teritorijoje auginta įvairių uogakrūmių. XVIII a. aprašymuose minimi serbentai, agrastai, taip pat braškės ir kiti įprasti sodų augalai, įvairios daržovės. Lepesni vaismedžiai (figos, granatmedžiai, citrinos ir pan.) auginti šiltnamiuose, kartu su kita reta dekoratyvine augalija.
Buvo įprasta, jog puošnieji sodai ir parkai, vaismedžių sodai ir daržai, gėlynai ir šiltnamiai istorinių rezidencijų aplinkoje buvo veisiami greta (nors ir atskirose zonose, arba, soduose), o sodininkų atsakomybė paprastai apimdavo parką su visais dvaro sodybos sodais. Neretai, ypač baroko ir ankstesnėse epochose, vaiskrūmiais buvo apsodinamos net ir reprezentacinės sodo erdvės. Sodininko darbas buvo labai vertinamas (viena geriausiai apmokamų dvaro pareigybių), jam skiriamos patalpos sode. Sapiegų parke išlikęs XVII a. sodininko namas.
Kiti vaismedžiai, randami parko pakraščiuose.
Naminė slyva (Prunus domestica L.). Manoma, kad naminė slyva yra kilusi iš dygiosios slyvos (Prunus spinosa L.), pastaroji Lietuvoje auga natūraliai, tačiau yra reta, nykstanti, įtraukta į saugomų rūšių sąrašą (Lietuvos Raudonąją knygą). Paprastoji vyšnia, (Prunus cerasus L.= Cerasus vulgaris). Nuo seno Lietuvos sodybose populiarus vaismedis, daugelyje dvarų auginti ištisi vyšnynai. Vyšnios ir slyvos plačiai ir įvairiai naudojamos kulinarijoje, žinoma ne viena lietuviška jų veislė.