Saulėtekis

Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“ ir „Kamčiatka“. Pirmajame yra Vilniaus universiteto Fizikos, Teisės, Komunikacijos ir Ekonomikos fakultetai, VU Tarptautinė verslo mokykla, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buvęs Vilniaus inžinerinis institutas), sporto salės bei šeši šešiolikos aukštų studentų monolitiniai bendrabučiai, kuriamas „Saulėtekio slėnis“. „Kamčiatkoje“ stovi du VGTU priklausantys dvylikos aukštų bendrabučiai, vienas penkiaaukštis ir 4-5 aukštų VU bendrabučiai, kepyklėlė, krepšinio aikštelė, troleibusų žiedas. Gali kelti nuostabą, tačiau šiame, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtume statyti didžiuliame mokslo komplekse buvo numatyti dar keletas pastatų – tame tarpe ir Vilniaus universiteto rektorato rūmai – turėję būti pastatyti kadaise Antakalnyje buvusio hipodromo (laukymės prie Nemenčinės plento ir Saulėtekio alėjos sankirtos) vietoje.
Studijų ir mokslo miestelio teritorija išties įspūdinga – net 175 hektarai, vien sporto kompleksą sudarė trys sporto salės (viena jų buvo pripučiamųjų guminių konstrukcijų pastate, bet buvo nuolat niokojama vandalų), stadionas, krepšinio ir lauko teniso aikštelės, o prie „Niujorko“ įsikūrusioje sporto salėje nuolat treniravosi sovietmečiu žinoma VISI (VGTU) krepšinio komanda „Inžinerija“. Komplekse buvo keturios valgyklos: po vieną VU ir VGTU, viena prie „Niujorko“, o patogiausia ir skaniausiais valgiais pasižymėjusi buvo netoliese didžiosios sporto salės bei stadiono: savo ruožtu pastarieji įsikūrę netoli senosios plytinės. Ilgą laiką iš miesto atvažiavę studentų minios traukdavo pėsčios nuo Antakalnio troleibusų žiedo, troleibusų maršrutai iki žiedo Saulėtekyje buvo nutiesti po keleto einančių iki troleibusų žiedo studentų žiaurių užpuolimų.
Prisimintina, kad prie dabartinio troleibusų žiedo Saulėtekyje, troleibusų vairuotojams poilsiui skirto pastato flange, buvo įsikūrusi viena pirmųjų kooperatinių kavinių, kurioje bent kurį laiką nesirinkdavo kampuotų vyrukų kompanijos. Šalia „Niujorko“ esančiame buities komplekse savaitgaliais vyko diskotekos, o pirmajame aukšte buvusios valgyklos – skrandžių gadintojos – dydis darydavo įspūdį: net 600 vietų. Pačiame buities komplekse buvo ir paštas su tarpmiestinio pokalbio automatais – sovietmečiu mobiliųjų telefonų niekas net nesapnavo – bei maisto prekių parduotuvė, gyvavo kavinė bei buities tarnybos prie pastatų glaudėsi labai populiarus studentų tarpe spaudos kioskas. Pats „Niujorkas“ garsėjo specifiniu kvapu iš sunkiai išvalomo atliekų vamzdžio, nušiurusiomis virtuvėmis, vos šylančiais radiatoriais, galingais skersvėjais, studentų sumontuojamomis dviaukštėmis metalinėmis lovomis, ir… puikia, kiek bohemiška, jo gyventojų atmosfera. Studentų miestelio – ir ne tik jų – kas savaitgalį tikėjosi net dvi diskotekos: „Studija“ ir „Amicus“, vykdavusios virš valgyklos prie „Niujorko“, ir šalia sporto komplekso pašonėje įsikūrusios valgyklos: pastarąją disco šventę vesdavo charizmatiškasis Arnas Klivečka, užburdavęs susirinkusiuosius ne tik puikia muzika, bet ir dinamišku diskotekos vedimu bei išradingais šviesos efektais. Kooperatyvų legalizavimosi laikmečiu – gorbačiovinėje epochoje – į Klivečkos vedamą diskoteką vis dažniau ėmė užsukti „aštuntukus“ vairuodavę treninguoti vaikinai, nevengdavę kumščiais pasiaiškinti santykius su kitais šokių dalyviais. Netoliese buvusioje sporto salėje krepšinį žaisdavę ir abiejų aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp kurių išsiskirdavęs jau gana solidaus amžiaus, ir tokio pat solidaus bei techniško žaidimo akademikas Antanas Kudzys, o stadione prakaitą jau liedavo studentai: kūno kultūros užsiėmimai tuomet buvo privalomi, tad retas vyrukas skųsdavosi sportiškumo
trūkumu ar atsikišusiu pilvuku. Įdomūs ir saviti buvo laikai…

Komentuojam, prisimenam …

Daiva: „Kamčiatka buvo prie VGTU, ten, kur Amicus diskotekos vyko.“
Vida: „Niujorku vadino tuos 16-os aukštų studentų bendrabučius. Gal dėl to, kad tada atrodė lyg dangoraižiai, nelabai buvo Vilniuje tokių. O toliau už jų, kitoje Saulėtekio alėjos pusėje, buvo penkiaaukščiai „šeimyniniai“ studentų bendrabučiai (nes su patogumais „butukuose“). Juos vadino Kamčiatka. Gal dėl to, kad toli užkampyje… Tikrųjų „pravardžių“ kilmės nežinau.“
Lina: „Troleibusai važiuodavo tik iki pagrindinio žiedo. Po kelerių metų jį pratęsė. Aš dar mokiausi mokykloj Aš gyvenau Tverečiaus gatvėje ir turėjau daug draugų studentų nes mes kartu šokom. Buvau jauniausia. O Kamčiatka dėl užkampio.“