„Karšta vasaros diena. Tūkstančiai vasarotojų ant kranto ir šimtai – vandenyje. Smėlio pilis statantys vaikai. Varžybos dėl geriausių vietų ir visa diena, praleista deginantis bei tinginiaujant. Paplūdimio kavinė, kviečianti atsigaivinti. Ne, mes čia pasakojame ne apie Palangą ir net ne apie Žaliuosius ežerus, o apie Valakampius. Tokius, kokie jie buvo prieš keliasdešimt metų.
Prieš keliasdešimt metų darytos Valakampių pliažo nuotraukos primena dabartinį Palangos pajūrį per didžiausius vasaros karščius. Net sunku įsivaizduoti, kad jose užfiksuotas tas pats dabar ramus ir ne itin daug saulės mėgėjų pritraukiantis pliažas prie Neries“.
(Valakampių šlovės metai. Visą straipsnį rasite 15 min. ->)
Komentuojam, prisimenam …
Ieva: „Puikiai prisimenu, o mano dukros iki šiol netiki, kad taip galėjo būt Plaukdavom nuo Neries ar Statybos technikumo į Valakampių pliažą pasimaudyt – kokiais 1978 gal…“
Rimvydas: „Reikia prisiminti kad prie II pliažo buvo nebloga vasaros tipo valgykla visada pilna poilsiautojų, po to ją privatizavo… Ir dar yra likę pastatai Meškeriotojų – Svajonių g. kuriuose ilsėjosi „personaliniai pensininkai“ dabar tremtinių namai. Jie irgi sutraukdavo į Valakampius giminaičius vasaroti. Buvo faina…“
Sigita: „Dar buvo didelis savaitinis darželis, o Valakampių pradžioje buvo didelė pionierių stovykla. Tikrai buvo nuostabu. Mes vasarojome medinėse vilose, tualetas lauke, vanduo (tik šaltas) kolonėlėje iš po žemės. Bet buvo tikras miškas, pilnas žemuogių, aviečių, pakalnučių. Net baravykų vietelę turėjome po dideliu senu ąžuolu, jauni pušynėliai buvo pilni kazlėkų, voveruškų (apie 1960–1973). Vis planuoju nuvažiuoti, vaikystės
keliais pavaikščioti ir vis pagalvoju, kodėl erkių nebuvo tada ar jos buvo visos sveikos? Neatsimenu ir aš, kad erkių buvo, kad būtų kada kam įsisiurbusi, po miškus ir pievas lakstėm be jokios erkių baimės. Buvo labai tvarkinga tai laikais, net alų stengdavosi vyrai į miškelį eiti pagerti, milicija nieko negainiojo, bet kažkaip patys žmonės neleido sau kiaulinti. Mano gražiausi gyvenimo metai susiję su Valakampiais – puiki gamta, geri nauji draugai, pirma meilė.“
Rūta: „Puiku, kad vėl rašoma Valakampiai, o ne Valakupiai ar pan. Juk ten prabėgo visa vaikystė ir mokykliniai laikai! Gyvenome Antakalnio gale, tai eidavome pėsčiomis, kartais ir garlaiviu plaukdavome. Mamos paimdavo valgyti, tėvai VEF ir visą dieną ten išbūdavome. Kartą narai pliažo ribose traukė skenduolį – dar iki šiol tai atsimenu, mums, vaikams, buvo baisu, bet ir labai įdomu! Žaliųjų ežerų gatvę palei Nerį dar ir dabar pavadina tankų keliu… Pro mokyklos langus matėsi Antakalnio gatvė ir troleibusai, tankų neatsimenu. Berniukams tai gal labiau rūpėjo.“
Paibat: „Vyko rimti nelegalūs lošimai kortomis, sumos buvo solidžios.“
Romanas: „Tikrai anam Žirmūnų krante važiuodavo tankai, tada dar buvo žvyrkelis, ir jie važiuodavo į kuro aparatūros gamyklą, ten jiems kuro siurblius darydavo, tik po žeme, kad nematytų pašaliniai.“
Daiva: „O aš Valakampiuose maudydavausi tėvukų atvežta, bet tai nebuvo dažnas reikalas, pamenu, kad srovė tai stiproka buvo, giliau įbridusi supanikuodavau, kad tėkmė nenusineštų… Mes su mama eidavom prie Žirmūnų tilto, ten, kur Bizonų slėnis vėliau atsirado… Braidydavau ten, bet ten daug duženų, vis susižalodavau…“
Kornelija: „Malonūs prisiminimai. Ir mes ten važiuodavom troliku ar eidavom pėsčios pasimaudyt.“
Gediminas: „Valakampiuose po karo buvo vienos žiedinės automobilių lenktynės surengtos. Bet po vieno lenktynininko žūties jos taip ir liko vienintelės.“
Simas: „Kai šis tiltas buvo tik statomas, dar nebaigtas ir neatidarytas eismui aš buvau 4 metų vaikas ir su savo seneliu buvome iš Žirmūnų nuėję juo iki vidurio. Labai įsirėžė į atmintį tas pasivaikščiojimas.“
Žilvinas: „1980 metais per jį (tiltą) teko nešti savo žmoną-jaunąją, neįveikiau pilnai, gal todėl po 10 metų ir išsiskyrėm :)“