Seni medžiai nuo amžių buvo gerbiami ir saugomi. Jie buvo laikomi šventais. Dabar senus, storus medžiui įprasta vadinti medžiais milžinais, medžiais senoliais, buveininiais medžiais. Tokie galiūnai labai svarbūs gyvajai gamtai, nes pasiekę brandą ir pradėję senti jie tampa unikalia gamtine buveine su gausybe įvairių mikrobuveinių.
egzistuoti kitiems organizmams.
Senolių kamienai pasidengia kerpėmis ir samanomis, lajose ir drevėse įsikuria vabzdžiai, moliuskai, paukščiai, žinduoliai. Pūvančia mediena maitinasi (jos organinius junginius ardantys biodestruktoriai) vabzdžiai, įvairūs moliuskai, mikroorganizmai, kurie yra kitų gyvūnų grobis. Vienas toks medis gali būti šimtų rūšių buveinė. Itin didelė rūšių įvairovė sutinkama senuose ąžuoluose. Su šiais medžiais susiję daugiau kaip 300 kerpių rūšių. Nemažai jų yra retos ir saugomos (Lietuvos raudonojoje knygoje), pavyzdžiui, plačioji platužė (Lobaria pulmonaria (L.) Hoffm., 1796), baltijinė ramalina (Ramalina baltica Lettau, 1912) ir kitos.
Švedijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad su senais ąžuolais susiję mažiausiai 700 vabzdžių rūšių. Vieni iš tokių vabzdžių yra visoje Europos Sąjungoje (Osmoderma eremita Scopoli, 1763) ir Lietuvoje (O. barnabita Motschulsky, 1845) griežtai saugomi niūriaspalviai auksavabaliai. Jie priskiriami prie skėtinių rūšių, tai yra išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims kitų retų organizmų.
Labai dažnai medžiai milžinai dėl savo amžiaus būna drevėti, juose įsikuria įvairios paukščių ir žinduolių rūšys. Vien Lietuvoje suskaičiuojama maždaug 28 paukščių ir daugiau nei 20 žinduolių rūšių, kurios gyvena drevėse: voverės, kiaunės, šermuonėliai, įvairios miegapelės, pelės, šikšnosparniai. Daugumos jų išlikimas priklauso nuo didelių senų drevėtų medžių gausos. Biologinei įvairovei išsaugoti ypač svarbios medžių milžinų grupės, kurios padeda miško (želdyno bei pavienių žėlinių ir/ar želdinių, vadinamų soliterais) gyvūnams migruoti ir iš vienos teritorijos į kitą.
