Kasdien prie Jos sustodavo keli ar net keliolika autobusų, ir visi atvykėliai išgirsdavo apie Jos išskirtinumą, kurį rodė prie įėjimo kabėjusi, architektūros paminklą liudijanti, lenta. Dažnai atvykėliai pasakojimų apie Ją klausėsi atmestinai: jiems rūpėjo, kol nuveš į „univermagą“, ir ten galės prisipirkti lietuviško trikotažo, daugiavaikės mamos iš Azijos – vaikiškų pėdkelnių tuntui savųjų atžalų, po to perbėgti apsipirkimų krosą iš CUP‘o į „Vaikų pasaulį“ ir prikimšti krepšius pirkinių. Visgi daugumai jų, patekus į Jos vidų, atvėpdavo žandikaulis: ar taip nutiks mums – pamatysim jau netrukus, o kol kas pasigrožėkim Ja, šventoriumi, galerija ir koplyčiomis, kurios žavėjo ir Mstislavą Dobužinskį ir Janą Bulhaką.
Visa, kas gražu, dažnai yra ir trapu: pažvelgę į priartinus darytas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko lipdinių nuotraukas, įsitikintume, kad dažname jų laikas ir fatališki įvykiai įspaudė savas žymes – įtrūkius. Ši bažnyčia yra viena iš nedaugelio Vilniaus šventovių, kurios ne tik nebuvo uždarytos sovietmečiu, bet ir sulaukė kruopštaus restauratorių dėmesio (tą sąlygojo ir šventovės statusas – sąjunginės reikšmės architektūros paminklas): 1946 m. atstatytas karo metais (1942 m.) apgriautas kupolas, 1954 m. perdengtas stogas, 1968 m. įrengtas šildymas, penkerius metus (1969–1974 m.)
restauruota bažnyčios išorė, vidus kruopščiai restauruotas net aštuonerius metus (1976–1984 m.).
Komentuojam, prisimenam …
Kornelija: „Kaip įdomiai atrodo be aikštelių. Labai mėgiama bažnyčia. Mano pirmasis Teatro mundi. Ši bažnyčia prieš keletą metų pripažinta viena iš 10 pačių gražiausių bažnyčių pasaulyje.“
Monika: „Liepų alėja link vienuolyno tik susodinta. Vadinasi šioms liepoms virš 50 metų.“
Lucija: „Tai mano parapija ir kur pasaulyje bebūčiau visada sakau, kad aš iš Petro ir Povilo parapijos iš Vilniaus. Vaikus ir anūkus krikštijom ir dar gerai pamenu lėtai kalbantį kunigą Aliulį.“
Dalia: „Čia gražiai matyti du pagrindiniai Antakalnio akcentai – Petro ir Povilo bažnyčia ir Neris. Ir netgi Vileišio rūmai.“
Daiva: „Čia tuokiausi, čia jaunėlį krikštijau. Nebėra to senuko klebono jau.“
Birutė: „Keista matyt upės krantą, neapaugusį medžiais.“
Andrius: „O man keista XXI a. sostinė upės krantą, matyti apaugusi meldais, kemsynais.“
Simas: „O kur milžiniškas ĄŽUOLAS ir koplytėlė dingusi?“