Lygiagrečiai senų medžių eilių yra fragmentiškai išlikusi dar viena medžių eilė, kurioje yra ir senų liepų. Seniausiųjų amžius galėtų siekti XIX a. pradžią ar XVIII a., t. y. laiką prieš ligoninės komplekso statybas istorinėje parko teritorijoje ir pylimo suformavimą keliui į dabartinę L. Sapiegos gatvę. Šios eilės liepos, panašiai kaip ir šoninėje alėjoje, buvo pasodintos nemažais atstumais viena nuo kitos, suteikiant erdvės augti dideliems medžiams palei pietinį geometrinės barokinio parko dalies pakraštį.
Medžių eilėje dar 2020 m. stovėjo senos liepos stuobrys—medžiui nudžiūvus, tokia jo liekana buvo tapusi vertinga buveine kitoms rūšims – grybams, paukščiams, vabzdžiams. Istorinių, net ir negyvų medžių kamienai parkuose dažnai paliekami, kaip autentiški praeities liudininkai ir edukacinės priemonės, iliustruojančios gyvybės formų virsmą. Šiuo metu likęs nupjautos liepos kelmas vis dar leidžia atžalas, iš kurių (jeigu jos nebūtų kasmet nupjaunamos) senasis medis galėtų sėkmingai atauginti naujus kamienus ir žaliuoti dar ne vieną šimtmetį.
Paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.)
Šioje medžių eilėje paminėtinas gana jaunas uosis, taip pat senas paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.) – natūraliai Lietuvos miškuose augantis gana didelis krūmas, šiuo atveju išaugęs prie senesnio medžio kamieno ir sudarantis su juo estetiškai vertingą porą. Įvairios paprasto lazdyno veislės auginamos ir soduose, paprastai dėl riešutų. Medžių eilę rytinėje dalyje pabaigia vešli krūmų – darželinio jazmino ir baltauogės meškytės grupė.