Komentuojam, prisimenam …
Vytis: „Nespėjau net apsidairyti, tik iki plaučių gelmės įkvėpiau tokio neįprasto – juk pirmas kartas – oro, ir užblioviau kiek jėgų turėjau, iki gavau pirmą sykį paragauti mamos pieno. Taip, šaltą ir saulėtą vasario rytą, prieš gerą pusšimtį metų, klinikinės ligoninės Antakalnyje akušerijos skyriuje pasaulį išvydo bemaž 4 kg. svorio ir 54 cm. ilgio – dar ne ūgio, nes atsistoti nemokėjau – asmuo. Daugybę įdomių istorijų ir įspūdžių galima būtų papasakoti apie Klinikose patirtus nutikimus, o ką Jūs pamenate apie pirmąjį Vilniuje gydymo įstaigų miestelį?
Sergejus: „Gimiau ten. Gražus įėjimas, gėlės, gazonai. Specifinis kvapas, svarstyklės ir ūgio matavimo lenta, skiepai į petį.“
Robertas: „Vaikų poliklinikos baseinas pasiekiamas požeminiu tuneliu iš vaikų poliklinikos – man mažam buvo labai įspūdinga.“
Indrė: „Kažkada ten buvo ne tik gimdymo namai, bet kitas įėjimas vaikų poliklinika. Su baisiausia dantų gręžimo mašina. Kažin ar ne koja minama.“
Ramona: „I vidinį ligoninės kiemą, paaugliai būdami, eidavom lavonų žiūrėti, ten toks namukas buvo.“
Natalija: „Teko ir gulėt toj ligoninėj, išeini į koridorių, ir matai pro langą savo namą, oi kaip norėjosi iš ten bėgt…“
Lucija: „Mano abu vaikai čia gimė, prisimenu kaip pirmo pėstute ten pėdinau su šokolado plytele, nes per nėščiųjų kursus liepė turėt, o antrą pati namo pėsčia parsinešiau, nesulaukiau kol vyras atvažiuos. Patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai apie medikus ir sesutes.“
Jurga: „Pati čia gimiau ir tris vaikus pagimdžiau: tarybiniais laikais atėjo praktikantai pažiūrėti, kaip sunkiai žengiu į šį pasaulį, tai mama sakė koja įspirsianti tam, kuris prisiartins. Savo pirmąjį gimdydama blusų namo parsivežiau, o paskutinę
tai kažkokioje visko prikimštoje palatoje į pasaulį paleidome, vyras įsipainiojęs į laidelius ir kažkokių dėžių prie sienos priremtas stovėjo, nes remontas gimdykloj buvo. Įdomios tos Antakalnio gimdymo namų istorijos.“
Antanas: „Mano seneliai medikai dirbo ten. Prieš atidarant naująjį Vaikų poliklinikos pastatą, reikėjo jiems galutinai pasiruošt įsikraustymui. Ėmė ir anūkus kartu (nebuvo kur dėt, matyt). Atsimenu stiprų dažų kvapą koridoriuose ir tas žalia/raudona lemputes virš kabinetų durų. Ir grindų a la marmurinį raštą. Tais blizgančiais paviršiais gerai slydo žaislinės mašinytės.“
Daiva: „Mano pūkuotukai irgi gimė čia. Ligoninė statyta pokariu. Nė 100 metų neturi. O kokia ji monumentali, kiek joje neracionalių erdvių, kurias reikia šildyti. Man gražu. Kaip dvaras šis ligoninių kompleksas. Susišaukia su stočių, pašto, kultūros namų, kino teatrų pastatų architektūra.“
Rūta: „Špricus ir adatas virindavo metalinėje dėžutėje, kad sterilizuotųsi.“
Vytis: „Reta beveik „pusamžė“ nuotrauka iš 1972-ųjų – klinikinė ligoninė įdomiu rakursu: matyti prie tvoros prigludęs trobesys ir sena, matyt, buvusios sodybos tvora, oficiozinėse nuotraukose jų nepamatysi. Gal kas pamenate, kas ten buvo/gyveno? Jei neklystu, tolumoje matyti ir prie šilo prigludęs Žolyno 24-as namas?“
Audronė: „Buvo medinis namukas, o kas jame, nepamenu. Maždaug toj vietoj, kur šv. Roko ligoninė dabar.“
Radvilė: „Taip, ten buvo sodyba ir išstovėjo gal iki kokių 1984–85 metų. Ją nugriovė, kai pastatė tuometinę naują Vaikų polikliniką (dabar šv. Roko slaugos ligoninė). Vaikystėje trumpindama kelią palei tą sodybą eidavau į Klinikų stotelę. Iki pat dabar buvo likusios iš tos sodybos kelios senos obelys, jei jų nenupjovė šią žiemą, kai tvarkė privažiavimus ir
šaligatvius.“
Rimantas: „Gyveno ten tam senam name 2 ar 3 šeimos. Mes žaisdavome futbolą šalia. Iš mūsų bendraamžių ten nebuvo. Prieš pradedant vaikų poliklinikos statybos visus iškėlė.“