Tuopos, arba topoliai (Populus sp.), – jau keletą amžių populiarūs Lietuvoje parkų medžiai. Dauguma jų rūšių atvežtinės (kilusios kitų Europos, Azijos, Amerikos regionų), nors kai kurios jų (būtent, juodoji tuopa) galimai augo Lietuvoje ir natūraliai (drebulė – taip pat natūraliai Lietuvoje paplitęs tuopinių genties medis). Tuopos išsiskiria iš kitų lapuočių medžių savo aukščiu ir dydžiu, įvairiais atspalviais, greitu augimu, unikaliomis estetinėmis savybėmis, dėl kurių ypač vertintos XVIII – XIX a. peizažinių parkų kūrėjų. XX a. gausiai sodintas miestuose kaip greitai augantis ir efektingai užterštą miestų orą valantis medis.
Lietuvoje auginama net keliasdešimt tuopų rūšių ir formų, kai kurios jų kryžminasi tarpusavyje, tuo pasinaudojant nuo XVIII iki XX a. išvesta įvairių hibridų ir dar daugiau veislių, tinkamų auginti parkuose, atsparių užterštam miestų orui ar turinčių kitų vertingų žmogui savybių. Sapiegų parke šiuo metu aptinkamos 2-3 rūšys : baltoji tuopa (Polulus alba L.), galimai ir pilkoji tuopa (Populus x canescens (Aiton) Sm.), kanadinė tuopa (Populus x canadensis Moench). Anksčiau taip pat augo juodoji juodoji tuopa (Populus nigra L., ne viena forma) ir galimai kitos.
Baltoji tuopa (Polulus alba L.) didžiojoje Europos dalyje auga natūraliai, nuo seno vertinama dėl išskirtinių estetinių ir kitų savybių, visų pirma, sidabriškos lajos. Lietuvoje nuo XVIII a. ar dar anksčiau sodinta dvarų sodybose, vėliau ir miestuose. Geromis sąlygomis gali gyventi 300 metų ir pasiekti įspūdingų matmenų (>35 m aukščio ir >2 m kamieno storio). Pilkoji tuopa (Populus x canescens (Aiton) Sm.) baltosios tuopos ir drebulės hibridas, išoriškai panašus į abi rūšis. Sapiegų parke baltosios tuopos auga keliose vietose, didžiausia 10 medžių grupė – prie pagrindinių vartų Antakalnio g. Dauguma jų vidutinio amžiaus (~100 metų), tačiau neatmestina, jog tai seniau augusių medžių sėjinukai ar atžalos.
Su baltosiomis tuopomis siejamas Lietuvoje retas vabzdys – musė Myennis octopunctata (Coquebert, 1798). Pirmą kartą nedidelė jų populiacija (tikėtina, unikali metapopuliacija) 2019 – 2023 metais aptikta ir tirta būtent Sapiegų parko teritorijoje. Musė ir jos augaviėtė su baltosiomis tuopomis laukia išsamesnių tyrimų.
(XIX a. I p. LMAVB)
Juodųjų tuopų Sapiegų parke šiuo metu neberandama, tačiau išlikusios XIX-XX a. fotografijos liudija, jog istoriškai jos čia augintos, ir, atrodo, gana gausiai. Seniausiose XIX a. pradžios akvarelėse Sapiegų rūmai taip pat vaizduojami apsodinti juodosiomis tuopomis. Tuomet tai buvo labai populiaru, ilgainiui tuopų siluetai ėmė tiek dominuoti dvarų ir miestelių kraštovaizdyje, kad tai net vertinta kaip šio regiono (istorinės Lietuvos) skiriamasis bruožas.
Tai dideli medžiai, paprastai įstrižomis ar stačiomis šakomis, senų medžių žievė giliai sueižėja. Charakteringos jo glaustašakės formos, labai populiarios Lietuvos ir visos Europos parkuose nuo XVIII amžiaus. Auga greitai, gyventi gali taip pat netrumpai (~300 ir daugiau metų), nors kai kurios išvestinės formos trumpaamžės (maksimalus amžius nesiekia 100 metų), dėl to trumpaamžiškumas dažnai klaidingai prirašomas visoms tuopoms. Lietuvoje juodoji tuopa natūraliai auga labai retai, priskirtina prie nykstančių.
Sapiegų parke auga 3 aukštos kanadinės tuopos, pasodintos aplink buv. ligoninės pastatą ~XX a. pradžioje. Tai europinės juodosios ir amerikinės didžiosios tuopų hibridas, pasižymintis greitu augimu, dideliu ūgiu, plačia laja ir charakteringais dideliais lapais. Nuo seno auginamas ir vertintas parkuose, miestuose, pakelėse. Dėl savo gausios lapijos tai vienas efektyviausiai užterštą miestų orą valančių medžių.