Įspūdingai atrodanti senoji Sapiegų parko liepa yra ne tik istorinis ir kultūrinis palikimas, puošiantis mūsų Antakalnio kraštovaizdį, bet ir unikali buveinė daugeliui organizmų. Ypač vertingi tiek pavieniui, tiek grupėmis augantys senesni nei 100 metų medžiai. Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis šių organizmų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas priklauso nuo tokių medžių likimo. Dalis gyvių gyvena ir maitinasi medžio grybų vaisiakūniais.
Šiandien yra žinoma, kad negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes vabzdžiai ir grybai yra nepaprastai išrankūs maistui. Tie, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais, o kenkėjai ieško nusilpusių gyvų medžių ir, vos pastaruosius pražudę, išsikrausto ieškoti naujų gyvų medžių. Taip pat žinoma, kad kiekvienais metais medyne žūsta nedidelė dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos įtakos likusiems medžiams. Kaip žinia, negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl pagal dabar galiojančius mūsų šalies teisės aktus reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių sausuolių ir virtuolių.
Džiugu, kad šių metų liepos 18 d. Vilniuje praūžusi audra nepalaužė Sapiegų parko liepos dvasios, nors ir gerokai aplaužė patį medį. Jos „kritusios“ kūno dalys tarnaus naujai gyvybei!
(Agaricomycetes: Hymenochaetaceae)
Tikėtina, Sciophila (Diptera: Mycetophilidae) genties grybinių uodų kokonai (balti šalia arba apačioje grybo vaisiakūnio).
