Sapiegų parke spygliuočiai medžiai (vietinės eglės ir galbūt atvežtiniai kėniai) buvo sodinami nuo XVIII amžiaus, ypač centrinėje barokinio parko dalyje, kaip šios dalies dekoratyvūs akcentai, išryškinantys jos charakterį ir geometriją. Galimai bent dalis jų buvo karpomi formuojant „piramides“, vėliau palikti augti laisvai arba atsodinami naujais. Istorinę tradiciją savitai tęsia šiandien toje pačioje centrinėje parko teritorijoje aptinkamos pavienės eglės, maumedžiai, pocūgės.
centrinėje dalyje (2023 m. nuotr.)
Didžioji pocūgė, (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco) – dekoratyvus spygliuotis, švelniais spygliais ir charakteringais kankorėžiais. Nuo XIX a. auginamas Lietuvoje, kaip dvarų parkų puošmena. Sapiegų parke auga kelios pocūgės, sodintos XX a. pavieniui, kaip akcentai skirtingose parko dalyse, visi jie vidutinio amžiaus ir neblogos būklės. Viena gražiausių, vešliausių parko pocūgių auga atviresnėje centrinėje dalyje. Kita, auganti prie Antakalnio seniūnijos pastato, yra įtraukta į Lietuvos parkų augalų nacionaliniųgenetinių išteklių sąrašą, kaip retai aptinkamas, saugotinas melsvaspyglis varietetas.
Kiti introdukuoti (atvežtiniai) spygliuočiai Sapiegų parke:
Sapiegų parko centrinėje dalyje auga keli nemaži ir išlakūs europiniai maumedžiai. (Larix decidua Mill). Tai spygliuočiai reta skaidria laja, minkštais, rudenį nukrintančiais spygliais. Manoma, kad iki XIX a. augo Lietuvos miškuose natūraliai, tačiau išnaikinti dėl vertingos medienos. Puošnus ir populiarus medis istoriniuose Lietuvos parkuose, taip pat ir Antakalnyje (deja, vieni seniausių Antakalnio maumedžių, augę dab. Antakalnio ligoninės parke, 2023 m. buvo išpjauti)..
Vakarinė tuja (Thuja occidentalis L.). Visžalis spygliuotis medis, kilęs iš Šiaurės Amerikos, auginamas Europos soduose nuo XVI a. Lietuvoje galima sutikti įvairių formų ir veislių, kurios labai skiriasi dydžiu, spalva ir kitomis savybėmis. Sapiegų parke sutinkami visudinio amžiaus medžiai, paprastai augantys prie pastatų.
Kėnis, Abies Mill. Visžalis spygliuotis tankia, kūgiška, gana laiba laja. Spygliai plokšti, kankorėžiai auga statūs, subrendus sėkloms subyra. Manoma, jog Lietuvoje auginamas dar nuo XVIII a., kaip dekoratyvus medis Lietuvos dvarų soduose ir parkuose; Sapiegų parkas galimai buvo viena tokių vietų. Šiuo metu auginama net keliolika kėnių rūšių, kartais pardavinėjamos kaip kalėdinės eglutės. Bene populiariausias Europinis kėnis (Abies alba Mill,), išsiskiria „taisyklinga“ laja ir šviesesne apatine spyglių puse.