„Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla … Priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, prie pat gatvės, stovi dviejų aukštų koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra medinis kryžius, o antrame – Dievo Motinos figūra su perdurta septyniais kardais širdimi. Kada ši koplytėlė buvo pastatyta – tikrų žinių nėra. Apie XIX a. vidurį ji buvo visai begriūvanti; tačiau 1866 m. ji buvo atnaujinta ir pristatytas stogelis“ („Vilnius ir jo apylinkės“, 1937 m.).
„Antakalnio ir Sapiehų gatvių susikirtime, stovi antra koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra statula, vaizduojanti Šv. Panelę po kryžiumi, laikančią ant kelių Kristaus kūną, o aukščiau antra statula vaizduoja klūpančią šv. Veroniką, laikančiąskarelę su Kristaus veido atvaizdu. Abi šios gražiai nudažytos statulos buvo čia pastatytos XX a. pradžioje buvusių senų
statulų vietoje. Ši koplytėlė yra pastatyta siautusiam Vilniuje 1710 m. dideliam marui atminti“ („Vilnius ir jo apylinkės“, 1937 m.).
Dažnas žinome, kad šv. Jonų bažnyčios fasadas, žvelgiantis į Pilies gatvę, kadaise buvo dekoruotas freskomis 1710–1711 m. metų maro aukoms atminti, XIX a. pradžioje freskos, deja, buvo užtinkuotos – išlikusi yra tik epitafija – o nukryžiuotąjį pradangino sovietmečiu. Šiam – trijų šimtmečių senumo – skaudžiam Vilniaus istorijos etapui atminti
yra skirtas kitas, ne kiekvieno pastebėtas nežinomo dailininko kūrinys šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šoniniame fasade, Antakalnio gatvės pusėn.
Nuo XV iki XVIII amžiaus Lietuvą aplankė 22 maro epidemijos, nutikdavo jos gana reguliariai – kas 7-8 metus. Daugumą aukų Vilniaus regione nusinešė 1710-1711 m. maras, visiškai epidemija nuslopo tik 1717 m. Per šį laikotarpį išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų, ištisi kaimai tapo apleisti. Mirusiuosius negalėdavo palaidoti, tad jie gulėjo gatvėse ir maro apniktuose namuose, į kuriuos mėnesį laiko neleisdavo patekti. Karantiną užtikrindavo kariūnai, šaudydavę į bandžiusius pabėgti iš užkrato epicentro, o nepranešusieji apie susirgusius netekdavo pilietinių teisių. Vienam kuriam kaimo gyventojui susirgus, visą kaimą išvydavo gyventi savadarbėse pašiūrėse, o visus kaimo namus sudegindavo. Surinktus lavonus laidodavo grupinėse kapavietėse, užberdami storu kalkių sluoksniu.
Komentuojam, prisimenam …
Žilvinas: „Įdomu, kuriais metais sunaikino, manau iki 1964 m. Žiedą darė anksčiau, tikriausiai 1964 m., nukirto 1/3 generolo namo (dabar Britų ambasada) ir naktį nubombino koplytėlę.“
Liucija: „Dar kokiais 1968 jinai tikrai stovėjo. Dažnai pro ją praeidavom į Mildos gatvę, trumpindami kelią. Dabar toj vietoj liko mažas kauburėlis tarp medžių. Į gatvės platinimą jinai tikrai nepakliuvo. Salelėje tarp Antakalnio ir Sapiegos gatvių beveik centre yra tarsi medžiais aprėmintas keturkampis plotelis. Ten ir stovėjo koplytėlė. Deja, vizualiai parodyti
negaliu. Esu įkalinta ligos. Jums padėti galėtų Mildos, Rudens ir kitu aplinkiniu gatvių senbuviai, jie tikrai pro ten eidavo. Aš šalia tos vietos esu buvusi pernai.“
Tomas: „Būtų gražu ją atstatyti. Galėtų būti antakalniečių bendruomenės iniciatyva.“
Leokadija: „Ar gali būti, kad ši koplytėlė buvo skverely prie Migracijos departamento (priešais Sapiegos stotelę į miesto pusę)?“