- Niūriaspalvis auksavabalis >
- Marmurinis auksavabalis >
- Juostasparnė musė >
- Juodagalvis dirvašliužis >
- Žievagraužis tipografas >
- Viršūninis žievėgraužis >
- Guobiniai balangraužiais ir guobų maras >
- Kaštoninė keršoji kandelė ir grybelis >
NIŪRIASPALVIS AUKSAVABALIS
Osmoderma barnabita Motschulsky, 1845
(Coleoptera: Cetoniidae)
Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims kitų retų organizmų.
Niūriaspalvis auksavabalis retas, tačiau aptinkamas Lietuvoje.
Tai stambus, 24-32 mm. juodos ar rudos spalvos vabalas. Kūnas tamsiai rudas su švelniu žalsvu ar bronzišku atspalviu ir metališku blizgesiu. Patinų priešnugarėlės viduryje yra ryškus išilginis įdubimas, iš abiejų pusių apribotas iškilusiais, volelio formos kraštais. Patelių priešnugarėlėje šis įdubimas labai lėkštas, jo kraštai neiškilūs.
Rūšis įrašyta į Lietuvos (VU A2c+3c; B2ab (iii)) raudonąją knygą. Rūšis yra ypač pažeidžiama dėl tinkamų buveinių trūkumo ir didelių atstumų tarp jų. Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį yra tikra sėkmė – suaugėliai skraido (aptinkami) gegužės pabaigos – rugsėjo mėnesiais. Atskirų suaugusių individų gyvenimo trukmė – iki vieno mėnesio. Patelės vidutiniškai gyvena ilgiau.
Niūriaspalviui auksavabaliui dažniausiai aptinkami lapuočių ir mišrių miškuose. Daug rečiau aptinkami gyvenamosiose vietovėse esančiuose parkuose, skveruose, pakelės juostos medžiuose, senuose dvarų parkuose, sodybose, jei ten auga senesni kaip 150 metų medžiai. Niūriaspavių auksavabalių vystymasis iki suaugėlio (imago) užtrunka 2–4 metai. Vabalai vystosi trūnijančioje, raudonojo puvinio paveiktoje senų drevėtų lapuočių medžių medienoje, kuri kaupiasi drevėse. Tai šilumėgė vabalų rūšis, todėl dažniausia randamas šviesiuose medynuose, kur nėra tankaus pomiškio, saulės gerai įšildomuose medžiuose, dažniausiai augančiuose pietinės ekspozicijos šlaituose. Taip pat gali gyventi ir pavieniuose medžiuose, augančiuose ganyklose, pievose, laukuose, miškų aikštelėse, pamiškėse. Optimaliausios sąlygos šiai rūšiai yra senuose, brandžiuose lapuočių medynuose, kur dominuoja ąžuolas, liepa, klevas ir didelė dalis medžių yra drevėti. Niūriaspalvio auksavabalio lervos vystosi tik stovinčiuose medžiuose, jiems išlūžus, išvirtus ar juos nupjovus dėl drėgmės ir temperatūros pokyčių jos žūsta.
Naujai susidariusias dreves randa auksavabalių patinai. Paprastai pasirenkamos drevės, kur yra bent 3 litrai trūnėsių. Aukštis, kuriame yra drevė, nėra labai svarbos – vabalai apgyvena ir dreves, esančias 15-25 m aukštyje, bet jiems netinka apatinėje kamieno dalyje atsiveriančios drevės. Patinai išskiria feromonus, kurie vilioja pateles. Atskridę patelės apvaisinamos ir drevėje padeda 20-80 kiaušinėlių. Kiaušinėliai vystosi 2-3 savaites. Išsiritusi lerva būna vos 6 mm, tačiau pilnai išsivysčiusi siekia 60-80 mm ir sveria iki 12 g. Lerva minta trūnijančia mediena (grybais?). Trečiais savo vystymosi metais, rudenį, lerva iš savo išmatų ir trūnėsių suformuoja ovalinį kokoną, kuriame ir žiemoja. Pavasarį įvyksta metamorfozė, lerva virsta lėliuke, iš kurios tais pačiais metais išsirita suaugęs vabalas. Vystymasis trunka 3 metus, tačiau vėsesniais metais gali užtrukti ir 4 metus.
Tokiu būdu, vienoje ir toje pačioje drevėje gali būti randamos įvairaus amžiaus lervos (jų išmatos), suaugėliai ir kokonai. Vabalai yra labai prieraišūs prie buveinės: ištirta, kad apie septyniasdešimt procentų vabalų nepalieka medžio, kuriame gyvena, o likę trisdešimt procentų neskrenda toliau nei 500–1000 metrų nuo savo medžio. Viename medyje randami vabalai gali būti laikomi viena atskira populiacija, nes migracija tarp gretimų apgyventų ąžuolų yra labai nežymi. Tokia populiacija viename medyje gali gyvuoti kelis dešimtmečius, kol drevė neatsiveria ir trūnėsiai neišbyra, arba kol gyvuoja medis. Negyvų, nudžiūvusių ar nupjautų/nugriuvusių medžių drevėse vabalai gyvena neilgai. Tose pačiose drevėse dažnai aptinkamos marmurinių auksavabalių (Protaetia lugubris Herbst, 1786) lervos, kurias galima laikyti konkurentėmis.
Niūriaspalvis auksavabalis išplitęs Vidurio ir Pietų Europoje (išskyrus Britų salas) nuo Pietų Skandinavijos šiaurėje iki Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pietuose. Arealo centras yra Vidurio Europoje (Pietų Lenkija, Šiaurės Vokietija), čia rūšis randama gausiausiai.
Iki 2016 m. Lietuvoje daugiausia niūriaspalvio auksavabalio radaviečių buvo žinoma Vidurio ir Pietų Lietuvoje. Gausiausios gyvybingos populiacijos buvo rastos Kauno Ąžuolyno parke ir Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne. Pavieniai vabalų aptikimo faktai buvo žinomi iš Alytaus, Biržų, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Lazdijų, Molėtų, Pasvalio, Prienų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Vilniaus rajonų. Mažiausiai informacijos iš vakarinės Lietuvos dalies
2019 – 2023 metais nedidelė vabalų populiacija (tikėtina, unikali metapopuliacija) aptikta ir tirta Sapiegų parko teritorijoje. Būtini populiacijos detalesni tyrimai.
MARMURINIS AUKSAVABALIS
Protaetia lugubris Herbst, 1786)
(Coleoptera: Cetoniidae)
2019 – 2023 metais nedidelė vabalų populiacija (tikėtina, unikali metapopuliacija) aptikta ir tirta Sapiegų parko teritorijoje. Būtini populiacijos detalesni tyrimai.
JUOSTASPARNĖ MUSĖ
Myennis octopunctata Coquebert, 1798
(Diptera: Ulidiidae)
2019 – 2023 metais nedidelė vabalų populiacija (tikėtina, unikali metapopuliacija) aptikta ir tirta Sapiegų parko teritorijoje. Būtini populiacijos detalesni tyrimai.
JUODAGALVIS DIRVAŠLIUŽIS
Krynickillus melanocephalus Kaleniczenko, 1851
(Mollusca: Gastropoda: Agriolimacidae)
ŽIEVAGRAUŽIS TIPOGRAFAS
Ips typographus L., 1758
(Coleoptera: Curculionidae)
VIRŠŪNINIS ŽIEVĖGRAUŽIS
Ips acuminatus Gyllenhal, 1827
(Coleoptera: Curculionidae)
GUOBINIAI BALANGRAUŽIAI
Scolytus scolytus Fabricius, 1775 ir S. multistriatus Marsham, 1802
(Coleoptera: Curculionidae)
GUOBŲ MARAS
Grybeliai Ophiostoma ulmi (Buisman) Melin & Nannf., 1934 ir O. novo ulmi Brasier, 1991
(Fungi: Ascomycota: Sordariomycetes: Ophiostomataceae)
KAŠTONINĖ KERŠOJI KANDELĖ
Cameraria ohridella Deschka & Dimic, 1986
(Lepidoptera: Gracillariidae)
GRYBELIS KAŠTONINĖ FILOSTIKTA
Phyllosticta sphaeropsoidea Ellid et Everhart, 1883,
(sin. Guignardia aesculi Peck., V.B.Stewart, 1916)
(Fungi: Ascomycota: Dothideomycetes: Botryosphaeriaceae)
