Eglės

Paprastoji eglė (Picea abies (L.) H.Karst). – natūraliai Lietuvos miškuose augantis visžalis spygliuotis. Vieni aukščiausių Lietuvos medžių (gali užaugti iki ~45 m), tačiau yra ir žemaūgių formų, auginamų želdynuose. Eglynų Lietuvoje palaipsniui mažėja dėl vykstančio klimato atšilimo ir su tuo susijusio mažėjančio atsparumo kenkėjams, visų pirma, žievėgraužiui tipografui (Ips typographus L.). Šio vabzdžio plintančios populiacijos, pažeisdamos gyvų eglių kamienus (išdžiūvusių neliečia),.gali greitai nudžiovinti didelius eglynų plotus. Kaip ir kitų medžių ligų ir kenkėjų plitimo atvejais, ryškiausiai šis procesas matomas vienarūšiuose medynuose (plantacijose), mišrūs želdynai (juo labiau, natūralūs miškai) tokiai grėsmei yra daug atsparesni.

Paprastosios eglės sutinkamos įvairiose Sapiegų parko zonose, taip pat ir prie pastatų. Keli seniausi ir vertingiausi medžiai auga centrinėje parko dalyje; santykinai vidutinio amžiaus, pasodinti greičiausiai pokariu. Kita vertus, eglės čia augintos ir anksčiau, o jų buvimą parke galima vertinti ir kaip labai senos tradicijos tąsą. Vienoje pačių seniausių (XIX a. 7-8 dešimtmečių) Sapiegų parko nuotraukų matomas gana vešlus spygliuočių medžių masyvas apatinėje terasoje priešais rūmus, prasidedantis iškart už parko vartų.

Šie medžiai tuomet buvo jau brandaus amžiaus, o iš vėlesnių nuotraukų matomos augimo vietos ir atstumai rodo akivaizdžiai planingą jų pasodinimą palei parko takus, išryškinantį geometrinį šios teritorijos planą. Toks planavimas nukelia mus į XVIII amžių, kai parke augo eglės ar kėniai, sodinti palei takus toje teritorijoje, kurios vaizdus XIX a. pabaigoje užfiksavo J. Čechavičius, o XX a. pradžioje J. Bulhakas ir kiti fotografai. Taigi, labai tikėtina, jog XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nuotraukose matomi gal net tie patys (tik jau užaugę) spygliuočiai medžiai, kurie minimi XVIII a. pabaigos dokumentuose.

XVIII a. pabaigos šaltiniuose galima rasti žinių ir apie Sapiegų parke sodinamus kėnius, tačiau šiuo metu jų parke neaptinkama, o žinomi negausūs istoriniai vaizdai neduoda vienareikšmio atsakymo, ar jų iš tikrųjų čia būta. Europinis kėnis – natūraliai Europoje, taip pat ir Lenkijoje augantis medis, kuris Lietuvos miškuose vis dėlto neaugo, o svetimžemių medžių auginimas soduose visada reikšdavo tam tikrus papildomus rūpesčius ir rizikas – dažnai jie net neprigydavo. Gali būti, jog sekant barokinių sodų pavyzdžiu Lenkijoje (kur ir patys Sapiegos turėjo ne vieną rezidenciją), norėta analogiškai apsodinti Antakalnio sodą kėniais, tačiau taip pat tikėtina, jog praktinės priežastys sodininkus, o gal ir pačius savininkus vertė rinktis paprastesnį variantą, t. y., vietoje kėnių (dalies jų ar visų) sodinti egles.