Negyvos medienos ekologinė svarba

Miškui, visai gyvajai gamtai taip pat labai svarbūs negyvi seni medžiai (nudžiūvę, stuobriai, virtuoliai). Svarbūs jie ir senojo želdyno ekologinėje pusiausvyroje. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kiekviename sengirių hektare vidutiniškai turėtų būti 100-150 kub. m. negyvos medienos. Atlikus Lietuvos miškų inventorizaciją, nustatyta, kad 1 ha miško yra tik apie 6 kub. m. tokios medienos. Kai kur miškai (želdynai taip pat) taip išvalomi, kad juose nerasi jokio sauso, nuvirtusio ar pūvančio medžio. Apie trečdalis miškų (želdyno) organizmų yra susijusi su negyva mediena, o tai sudaro net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių.
Negyva mediena, jose besiveisiančios rūšys nesukelia jokio pavojaus gyviems medžiams, nes tie organizmai, kurie prisitaikę gyvuoti negyvoje medienoje, negali išgyventi žaliuose medžiuose. Priešingai, daugelis rūšių, susijusių su negyva mediena, sudaro bendrą augalų, grybų bei gyvūnų visumą, kuri būtina normaliam sveikam miškui (želdynui) gyvuoti.
Taigi, medžiai senoliai, stuobriai ir virtuoliai miškuose (želdynuose):
 Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis ar po žuvusių medžių šaknimis vaikus veda vilkai ir lūšys.
 Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus cervus L., 1758) minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis (Ceruchus chrysomelinus Hochenwarth, 1785) – išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai specifiniai variantai: niūriaspalvis auksavabalis (O. barnabita Motschulsky, 1845) minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokių medžių, kurių kamienus įšildo saulė. Šios trys rūšys įrašytos į Lietuvos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
 Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai, naudodami anglies dvideginį, „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai – didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui. Pūdami kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į mišką, kur jas panaudoja kiti medžiai.
Taigi išsaugokime įvairiaamžį, įvairiarūšį medyną, medžius milžinus ir tausokime negyvą medieną miškuose (želdynuose)!