Kino teatras „Neris“. Šilo ir Antakalnio gatvių sankryža
Komentuojam, prisimenam …
Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio „Neris“ galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir nugriauti: „Neris“ buvo bene pirmoji, kritusi kino teatrų nykimo/naikinimo vajuje. O kiek malonių atsiminimų, su ja susijusių…“
Vitas: „Pirmasis kino teatras man. Manau, kad kokie 1976.“
Povilas: „Per grotuotą tualeto langą paduodavome draugams nuplėštus bilietus. Vienas bičiulis net sugebėjo prajuokinti kontrolierę, kai paklaustas kodėl nuplėšta „kontrolė“, su ryškiai suvalkietiška tartimi paaiškino: „OOgi pribĖĖgOO vYYRukas ir nuplėšĖĖĖ“.“
Ramūnas: „Kėdės ten buvo tokios „rimtos“ – medinės. Sunku jose buvo išsėdėti visą seansą.“
Svetlana: „Pamenu bilietas kainavo 10 kapeikų. Bet čia dienos seansas.“
Ieva: „Tuometinė 22 vidurinė pradinių klasių mokinukus pagal abonementą vesdavo kas mėnesį į kažkokius kino seansus. Didesni netoliese gyvenantys vaikai eidavome kas savaitę vos tik pakeisdavo filmų repertuarą. Nueini į tuometinę Neries parduotuvę, buvusią kitoj gatvės pusėje, prisiperki pilnas kišenes saldainių ir pirmyn į visus kino seansus.“
Gintautas: „Šito kino teatro klonas išliko Palangoje – „Naglis“.“
Asta: „18 vid. ne tik pradinukus vesdavo. Visi turėjom abonementus (1 karta per mėn. eidavome žiūrėti teminio filmo). Metų pradžioje atnešdavome 80 kapeikų. Labiausiai įstrigo, kai buvo pasakos. Ir kažkodėl didžiojo tėvynės karo 40–mečio kino filmu temos.“
Monika: „Pamenu kai stovėjo visas liūdnas prieš nugriovimą, mama su nostalgija pasakodavo, ką žiūrėjusi. Pasakojo, kad ir aš spėjau kartą pabūti, bet mažikė, nepamenu, o žiūrėjom su broliu „Na plauk“.“
Vytautas: „Iš Žirmūnų ėjom į „Nerį“ per užšalusią Nerį, kai tikros žiemos buvo.“
Eleonora: „Labai gerai prisimenu paskutinįjį filmą, kurį mačiau „Neryje“ 1989 arba 1990 metais. Tai buvo A. Sokurovo filosofinė drama „Gelbėk ir saugok“ pagal G. Flobero romaną „Madam Bovari“. Filmas buvo toks slogus, kad išėjau po jo visiškai apkvaitusi, o kai kurias jo scenas ryškiai prisimenu net po 30 metų. Brr… Niekada jo nesiryžčiau pažiūrėti dar kartą.“
Lilija: „Prisimenu, kaip prisipirkdavom „siemkų“ Antakalnio turgelyje prie dabartinės poliklinikos iš babų po mažą stiklinaitę, jas suvyniodavo į laikraščio „kulioką“ ir eidavom į „Nerį“ žiūrėti bet ko, ką rodydavo. Tuo pačiu ir „siemkas“ pagliaudydavom.“
Monika: „Ant šitų laiptų, išėjus iš kino, „pamečiau“ tėtį. Įsikabinau kažkokiam dėdžiui į pirštą ir ėjau su juo žiūrėdama tik į batus, o kai pakėliau galvą aukštyn… ne tėtis!!! O tėtis šalia stovėjo ir juokėsi sau. Tai man šis prisiminimas tada penkiametei iki šių dienų tą kino teatrą „Neris“ primena.“
Ingrida: „Atsimenu… Buvo šventė nueiti tenais. Kaip gaila, kad to pastato nebeliko.“
Smiltė: „Ne sovietinė čia nostalgija, o mūsų sunaikintos gyvenamosios aplinkos ilgesys. Tarp visų tų ideologinių filmų tikrai buvo ir nemažai gerų, o kino teatras buvo kultūrinis taškas visiems aplinkinių rajonų vaikams (ir suaugusiems). Manau, kad nekeisdami kultūrinių vietų visokiais gym‘ais (simboliškai bet tiksliai matomas skirtumas tarp lavinamų kūno vietų), ir nedarkydami susiformavusių gyvenamųjų erdvių beveidžiais stiklo-betono monstrais, dabar gal ir prie šalies vairo turėtume ne bevalius negalvojančius karjeristus, o už šalį atsakingus lyderius.“
Oksana: „Oi, fainas kino teatras buvo, eidavom su kiemo draugėm kaip į šventę “
Gražina: „Geras buvo kino teatras. Aš su malonumu jį prisimenu, o Casino, aišku, kad nebuvau. Tai tik „elitui“.“