Vilkas keičia kailį: pristatyta trečioji instaliacija

Projekto iniciatorė Lilija Milašienė šįsyk dėl užklupusio covid negalėjo dalyvauti, todėl atsiuntė susirinkusiems į atidarymą laiškelį:

„Jau pustrečio mėnesio Ukrainoje vyksta karas, ir atrodytų šventvagiška tokiame psichologiškai sunkiame fone kurti meną, organizuoti renginius, šypsotis, tada, kai visai šalia, Ukrainoje esantys arba jau prisiglaudę Lietuvoje žmonės, tegali galvoti kaip išgyventi. Tačiau mes, laimingieji, esame savo mieste, savo namuose Vilniuje ir, kaip niekad suvokdami aplinkinio pasaulio trapumą, jaučiam, kad šis miestas mums tampa dar brangesnis ir artimesnis.

Mane sujaudino vakar perskaityta vienos ukrainietės, apsistojusios Lietuvoje, istorija:

Ji buvo iš tų, kur ją ir jos dukrelę Mariupolyje tariami „gelbėtojai“ įgrūdo į autobusą, po to į traukinį, vežė daug parų, kol jos atsidūrė Tagan Roge. Čia ji suprato, kad jos bus išvežtos į Rusijos Sibirą ir nusprendė bėgti. Bėgo ilgai krovininiais automobiliais, pėsčiomis, kol galiausiai be vandens ir maisto pasiekė Latvijos pasienį. Taip jos atsidūrė Latvijoje, po to rado prieglobstį Lietuvoje. Kai jos paklausė, ką ketinate daryti toliau, ji atsakė: „Grįšiu į Mariupolį.“ Į miestą, kurio nebėra, į miestą, kuris pavirto dulkių ir skeveldrų lauku? Miestą sunaikinti įmanoma, tačiau žmogaus meilės jam, sapnų apie jį, jo simbolių ir ženklų, glūdinčių gyventojų atmintyje ir sąmonėje, sunaikinti niekada nepavyks.

Todėl nestabdykime savo pradėtų darbų, nemeskime iš nevaldomo „nervo“ ir įniršio karo kurstytojams savo kūrybinių idėjų, nes menas kartais būna vienintelė stipriausiai emociškai veikianti politika, kai kitokia jau nebegalima.

Mes, bendruomenė, matome prasmę tęsti savo pradėtą provokatyvų projektą „Vilkas keičia kailį“, pakvietusį pačius gyventojus kelti aktualius, socialiai jautrius klausimus apie miestą, miesto simbolį, trumpalaikes menines intervencijas viešose erdvėse, meno kainą, kas ir kaip meną gali vertinti, menininkus ir jų atlygį, miesto simbolikos kaitą. Projekto tikslas buvo per pusantrų metų gyventojus supažindinti su kuo įvairesnėmis šiuolaikinio meno formomis, kai tos formos ateina tau tiesiai į „namus“ , į tavo kiemą ten, kur tu ilsiesi, žaidi su vaikais, ant suolelio geri kavą. Mūsų atveju tas „kiemas“ – Sapiegų parkas, kuriame ir vyksta šis meninis žaidimas miesto simbolio Vilko tema.

Kol skubantys gyventojai dar ginčijasi, diskutuoja, mūsų jau du laikinieji menininkų darbai, t.y. Donato Jankausko Duonio „Visi staugia“ ir Džinos Jasiūnienės „Vilkas avies kailyje“, pasitraukė iš šio parko ir užleido vietą trečiajam ypatingai konceptualios, tarpdisciplininio meno atstovės Eglės Pilkauskaitės darbui, apie kurį kalbės ji pati ir menotyrininkas Juozapas Blažiūnas.

Tūkstantis nusilenkimų ir padėka menininkei Eglei Pilkauskaitei, Džinai Jasiūnienei, Donatui Janauskui Duoniui, originalios skulptūros autoriui Vytautui Poškai, sekančio darbo autorei Aušrai Kleizaitei, šiandien dienos artistams – Vilniaus Antakalnio progimnazijos grupei „ Alternatyvios muzikos sekėjai“ ir jos vadovei Džeraldai Gadeikytei, nematomų darbų atlikėjams – Editai Kavaliauskienei, Laimai Gudzinskienei, fotografui Linui Jonušui, operatoriui Ryčiui Kurkuliui“.