Sapiegų parko žaliasis paveldas

Per kelis šimtus Sapiegų parko gyvavimo metų jame susiklostė savita ekosistema su gana didele retų, saugotinų rūšių įvairove palyginti labai nedidelėje miesto teritorijoje.

Parke aptiktos Lietuvoje ir / arba Europoje saugomos gyvūnų rūšys arba jų veiklos pėdsakai: niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita), rudasis nakviša (Nyctalus noctula), vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii), mažasis nakviša (Nyctalus leisleri), dvispalvis plikšnys (Vespertilio murinus), klykuolė (Bucephala clangula), žalioji meleta (Picus viridis), kerpė Parmelina tiliacea, ir kitos. Parko želdiniai vertintini kaip šių rūšių buveinė — jų gyvenamoji terpė ir prieglobstis. Brandžių, ypač drevėtų medžių ir apskritai ekologinės pusiausvyros išsaugojimas yra joms gyvybiškai svarbus.

Senieji medžiai yra ne tik gamtinės, bet ir kultūrinės parko vertės pagrindas.  Jie leidžia mums tiesiogiai prisiliesti prie įvairių epochų palikimo, pajausti ir suvokti šios vietos dvasią, amžių, gyvybę, tvarumą ir trapumą.

Žaliasis Sapiegų parko paveldas pristatomas per 20 vertingų gamtinių (tuo pačiu ir kultūrinių) objektų – šio parko senbuvių.

Dėmesio! Informacija dar pildoma/tikslinama.

Paskaitos „Sapiegų parko žaliasis paveldas”
 I dalies vaizdo įrašas >
II dalies  vaizdo įrašas>

Lankstinukas apie Sapiegų parko žaliąjį paveldą >>

Informaciją apie Sapiegų parko žaliąjį paveldą parengė:
arboristas-ekologas Algis Davenis ir istorikas, menotyrininkas dr. Dainius Labeckis.

 

Parko vartai, S. F. Fleury fotografija, XIX a. pabaiga.

Istorinis sodas arba parkas, pasak Florencijos istorinių sodų chartijos, yra architektūrinė kompozicija, kurios sudedamosios dalys visų pirma yra augalinės, todėl gyvos. Augalų gyvavimas yra neatsiejamas nuo kitų gyvybės formų ir žmogiškųjų (kultūrinių) veiksnių. Taigi, norint pažinti ir išsaugoti istorinį parką, labai svarbu suprasti jį ir kaip ekosistemą, kuri kuriasi palaipsniui, kartais per šimtmečius, o ekologinė pusiausvyra yra pagrindas kultūrinei vertei išlikti.

Sapiegų parkas Antakalnyje – vienas seniausių ir vertingiausių išlikusių istorinių parkų Lietuvoje. Parkas pradėtas kurti XVII a. pabaigoje prie Sapiegų rūmų, XVIII-XXI a. išgyvenęs kelis raidos etapus ir petvarkas, atspindėjusias kintančias parkų meno tendencijas. Vis dėlto visi istoriniai parko pokyčiai būdavo daliniai, dėl to šiandieniniame parko audinyje galima atrasti daugiasluosnį įvairių laikotarpių palikimą: XVIII a. projektuoto takų tinklo fragmentus, XIX a. grindinį, XVIII – XX a. sodintas medžių alėjas arba istorinių medžių liekanas.

Parkas planuotas atsižvelgiant į vietos kraštovaizdį, aplinkinę gamtinę aplinką ir sakralinius objektus. Pagrindinės dabartinio parko teritorijos dalys suformuotos XVII — XIX a.: tai (1) stačiakampė geometrinio plano zona tarp Sapiegų rūmų ir parko vartų Antakalnio g.—buv. reprezentacinė Sapiegų rezidencijos sodo teritorija ir (2) mišraus plano pietinė teritorija, o XIX a. 1p. formuota kaip peizažinis parkas, o XIX a. pab. dalinai užstatyta ligoninės statiniais.

Parko struktūra XIX a. I pusės ir 1924 m. planuose.

Projekto iniciatoriai – asociacija „Antakalniečių bendruomenė“
Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė, Antakalnio seniūnija.