Būdamas dar vaikas, pro 93-ojo langą žvilgčiojau į kitoje Antakalnio gatvės pusėje žybsinčias suvirintojų ugneles: statė gydymo įstaigą, kurią netrukta praminti „specligonine“: daili ir solidi tvora, o tolėliau nuo gatvės baltuoja „specligoninė“.
Paprastas mirtingasis nei pakliūti į ją, nei vaistų joje esančioje vaistinėje nusipirkti negalėjo: tai buvo nomenklatūrininkų ligoninė, kuriai puikioje Antakalnio vietoje atriektas dosnus žemės plotas, vien jos parko plotas žemėlapyje atrodo įspūdingai, o tiesi šimtamečių medžių alėja bei baigiantys užpelkėti tvenkiniai paneryje aiškiai liudija, kad šioje vietoje kadaise būta solidžių pastatų, kurių pėdsakus galbūt kada nors suras mistiškojo Viršupio ieškotojai?..
Mes gi pasidairysim po ligoninės aplinką, ir trumpam užsuksim į vidų: palatoje – tik dvi lovos, dviems palatoms – tarp jų įsiterpęs visada švarutėlis wc, gydytojai mandagūs ir rūpestingi, o budinčios seselės telefonas primena įmonės viršininko aparatą – tiek jame papildomų mygtukų. Akį maloniai džiugina vitražai, švarutėliai koridoriai, fojė ir laiptinės,
kiekviena palata turi balkoną: na, kuo ne sanatorija? Balkonai tik dabar atskirti permatom pertvarom, anksčiau būdavo galima vaikščioti per visą ilgį, nors kai kur po du dabartinius balkonus buvo sujungta. O kokie puikūs, kad ir beprotiškai rūgštūs obuoliukai augo už ligoninės tvoros – visa kompanija traukdavom jų pasiskinti, nors šlubčiojantis sargas
negailestingai mus vaikė. Po kurio laiko ligoninės sodą pamėgo vietiniai chuliganėliai, tačiau didžiuliai erškėtuogių krūmai mąsino skinti tikru sveikatos šaltiniu laikomas uogas. Ten bėgdavome iš 22-os vidurinės mokyklos pamokų, ir gulėdavome po maumedžiu, o vasarą eidavom rojaus obuoliukų skinti: tas maumedis dabar didžiulis, dviguba viršūne,
žalias ir nuostabus žiemą-vasarą. Prisimenu ir raudonų plytų pavėsines, kuriose laiką leisdavome pabėgę iš pamokų.
Komentuojam, prisimenam …
Šarūnas: „Neseniai teko būti toje poliklinikoje. Pacientai rikiavosi eilėje prie registratūros. Iškart nesupratau kas ne taip, bet vėliau pastebėjau. Pensininkai kaip ir bet kurioje kitoje poliklinikoje, bet kitokie. Pasitempę, su kažkada buvusiais brangiais, madingais, gal net importiniais paltas. Tas pats spec kontingentas.“
Lucija: „Ten bėgdavome iš pamoku iš 22 vid mokyklos ir pavasarį gulėdavome visa klase po maumedžiu, o vasarą eidavom rojaus obuoliukų skinti.“
Loreta: „Vau!!!! Gulėti po maumedžiu, pabėgus iš pamokų! Jūs fantastiški (tikiuosi, tokie ir likot). O tas maumedis dabar didžiulius, dviguba viršūne. Žalias ir nuostabus žiemą-vasarą.“
Antanas: „Taip, pažįstama teritorija – tie amžinai žalių obuolių medžioklės plotai ir įvairiaspalviai šiugždančio rudens takai.“
Rita: „Prisimenu ir raudonų plytų pavėsines, kuriose laiką leisdavome irgi pabėgę iš pamokų. O dabar dažnai vakarais parke vaikštau. Džiugu pamatyti tai ežiuką, tai kiškį belekiantį. O dar alyvinė obelis su skaniais obuoliais… Na tikrai puiki vieta.“
Onutė: „Gražus parkas prie tos ligoninės. Kažkada seniai dar tvoros nebuvo, laisvai įeidavom nuo mokyklos pusės. Ir gamtos pamokėlės vykdavo ten… Dideli, seni medžiai, namas priešais parką, tai neatsigrožiu vaizdais, galima dar gražiau apželdinti dekoratyviniais krūmais… O kokie maumedžiai galiūnai. Dabar dažniau lankomas, kai atvėrė praėjimą, nutiesė dviračių taką ir įrengė apšvietimą… Labai padaugėjo šuniukų vedžiojimo… Ne visi šeimininkai sutvarko, po to vaikučiai bėgioja.“
Vytas: „O specligoninės parkas ne nuo Oginskių likęs? O kada Oginskių rezidencija pražuvo?“
Daiva: „Rimtas kompleksas. Dabar įleidžia visus norinčius (kalbu apie polikliniką). Manau, kad norėdama galėčiau pereiti į šią sveikatos priežiūros įstaigą, juo labiau, kad pro langus matau jos nuostabų parką, o kiek teko kovoti, kad jos neparduotų, neįkeistų ar kitaip neįduotų plėšriems ir amžinai tykojantiems NT rykliams, prisidengusiems paslaugumo ir visuomenei naudingumo kaukėmis… Pavyko pasiekti kompromiso – parkas padarytas atviras visuomenei – tai buvo jo išlikimo sąlyga.“
Gražina: „Prieš tai spec. ligoninė buvo Rožių alėjoje. Visai nedidelė, užtat Kalinausko g. spec. poliklinika – didelė, joje per laiptus ištiestas raudonas (bent man taip išliko) kilimas, o parketas blizgėte blizgėjo.“
Rita: „Ir metaliniai strypai ne karta buvo perpjauti, kiek metu landžiojo visi. Dabar kai atvertas parkas visiems, nebereikia per skyles lysti ar per tvora lipti.“