Įspūdžiai po spalio 4 d. žygio

Saulėtą spalio 4 d. popietę kartu su gerografe Nijole Balčiūniene keliavome Vilnios ir Kaukysos pakrantėmis. Žygio dalyviai dalijasi savo įspūdžiais ir nuotraukomis.

Žygio dalyvės Jekaterinos Lavrinec įspūdžiai:

„Vakar per žygį su fantastiška Nijolė Balčiūnienė praėjome kelias šeimas ir poras, kurios fotografavosi prie Markučių parko tvenkinių. Vieni šventė vaiko pirmą gimtadienį, kiti šeimos suvažiavimą, o viena pora – savo santykius. Švytintys žmonės ir gražios progos – kurioms pasirinkta gamtos apsuptis be perteklinių trinkelių, bordiūrų, šviestuvų, batutų ir pan. Poreikis prieinamoms gamtinėms erdvėms be perteklinių sprendinių ateityje tik augs. Juolab rudenį norisi klausytis, kaip lapai šnara po kojomis, o ne lapų pustūvų keliamo triukšmo.
O patys žygiai – geriausias būdas mokytis ir apie reljefo formavimosi procesus, ir apie kultūrinę bei istorinę vietovių reikšmes. Be to, nuosekliai plėtojama švietėjiška žygeivystės veikla turi milžiniškos reikšmės ir socialinei sanglaudai, ir visuomenės sveikatos palaikymui. Fenomenas. Ačiū už praturtinančią patirtį, miela Nijole!“
Žygio nuotraukos >>

Varsos Liutkutės komentaras:

„Į Nijolės Balčiūnienės vedamus žygius susirenka minios įvairių žmonių. Saulėtą rudenio sekmadienį žygiuojant gera ir žmonėms, ir šunims – jų visada čia netrūksta

. Nijolė puiki pasakotoja – įvairūs geografiniai duomenys: mūsų Vilnelė viena trumpiausių ir srauniausių, o paskutinio ledynmečio metu net 2 km aukščio ledo sluoksnis raižė žvyrynus, rideno akmenis ir paliko nuostabius upelius šiandien saugoti mums… vadinamoje „Puškinovkoje” veriasi Kiškų, Chodkevičių ir kt… Lietuvos didikų istorijos ir tik į smulkų istorijos epizodą susitraukia niūrus carmetis, geležinkeliu sudarkęs natūralų kalvyną… toliau pagelžkely kryžius Mindaugui Tomoniui (slapyvardžiu Tomas Kuršys) – poetui, filosofui, technikos mokslų daktarui ir pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyviui…žuvusiam čia po traukiniu neaiškiomis aplinkybėmis.

Toliau sudėtingas pasirinkimas – eiti nepramintu taku ir rasti dvikuprį piliakalnį su aukuro akmeniu, ar sukultūrintu keliu grįžti į Markučių dvarą… dauguma ryžtingai žengė į rudenėjančio dilgelyno tankmę: kalnelis pakalnė, purvynė, griova – išmynėm rimtą taką. Kitiems bus lengviau rasti. Graži pakilumėlė, šiek tiek pakalnėn paristas akmuo. Kažkas prie jo lankosi: kastuvu aplink apeita. Nurinkau sudžiūvusios gudobelės šakas. Bent tiek protėvių šventyklai… ant kalno suskamba daina, kurią dar prieš kelis dešimtmečius tautą išmokino Veronika Povilionienė (išmokusi iš nuostabaus Pamerkių dzūko Matkevičiaus) „Oi ant kalno, ant aukštojo” ir ąžuolų taku grįžtame atgal į civilizaciją… į kasdienybę… Ačiū, Nijolė Balčiūnienė“.
Nuotraukos iš žygio >>