Nuo spalio 17 d. iki lapkričio 20 d. kviečiame aplankyti Audros Raudytės tapybos darbų parodą „Vieno dvaro istorija“ Antakalnio bibliotekoje (Antakalnio g. 49).
Audra Raudytė gimė Vilniuje, Antakalnyje, bet vėliau su tėvais persikėlė į kitą Neries krantą – Žirmūnus. Savo autobiografijoje menininkė pasakoja:
„Baigiau Vilniaus Žirmūnų 7-ąją vidurinė mokyklą, pagarsėjusią ant fizikos, chemijos ir matematikos, o kad tai visai ne mano arkliukai, supratau nuo pirmųjų dienų. “Labai gerai, Raudytė”, sėsk kuolas, – sako tuometinė fizikos mokytoja. O Dievai, išsilygink tą kuolą paskui. Arba kai visi pažymiai pradinėje klasėje penketai, o už matematiką šviečiasi trejetas…Tada ateina mama į mokyklą ir vyksta bandymas nupiešti kokį tai dailesnį skaičių, su pasižadėjimu, kad aš pasistengsiu. Bet va per muzikos ir piešimo pamokos, siela džiūgavo, tiek mūsų tiek mokytojų. Ot laimingas būdavo muzikos mokytojas, kai uždainuodavom visos tos, kurios iš Liepaičių, Dvarionkės. Labai mėgau ir piešimo pamokas. Mokytoja Saulė buvo labai graži, impozantiška ir pasakodavo mums daug pikantiškų istorijų, kai mes piešdavome. Iki šiol nepamiršau vieno namų darbo. Nupiešiau didelio formato pilną čiuožyklą vaikų su pačiūžomis. Čia jau špilkos mamai, kur jį padėjo, nes niekur nėra… Nors tai prisiminiau tik daug vėliau, anksčiau nei man jo reikėjo nei ką. O nuo 2019 metų, kuomet mane aplankė tapyba, pradėjau galvoti, iš kur ji, ir kaip, ir kodėl ji… <…>
Viskas prasidėjo nuo svajonių, kai 2018 metų išvakarėse nupiešiau savo svajonių dvarą, taip „papeckeliojau“ ir uždėjau ant šaldytuvo. Ir pirmosiomis Naujųjų metų dienomis , atkreipiau dėmesį į piešimo pamokų skelbimuką feisbuke. Hm, pamaniau, savo svajonę reikia nupiešti gražiai! Labai dėkinga esu savo pirmąjai mokytojai, Ivetai Jurkšienei, kuri mane įkvėpė. Ji žiūrėdavo į darbus ir ne kartą klausė, -„tai Jūs baigėte kažką…“ Žinoma, mane tai dar labiau įkvėpė savo fantazijoms drobėje. Bet dažnai būdavo ir taip, kad aš pamokoje nieko nenutapydavau, viską namie. Savo erdvėje, savu laiku mėgstu labiau paskleisti mūzą ir dabar. Iveta pamenu sakydavo, -„tai Jūs vėl nieko pamokoje nenutapėte…“ Tad toliau tapybą tęsiau pati. Bet laikui bėgant pajutau, kad noriu daugiau sužinoti, kas tai yra „tapybinė kalba“, kaip nupiešti tą ir aną, kodėl taip, o ne kitaip. Tad lankiau pamokas ir pas dailininką Vytautą Pošką. Šiuo metu mokausi tapybos paslapčių pas dailininką Vaidotą Vankevičių.
Noriu padėkoti visiems, kurie mane palaikė nuo pirmųjų dienų, taip pat įsigijo mano darbų, tai mane visuomet įkvėpdavo ir įkvepia svajoti drąsiai ir tapyti kaip jaučia širdis“.
Projektą iš dalies remia Vilniaus m. savivaldybė, Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Antakalnio biblioteka, asociacija „Antakalniečių bendruomenė“.