Pastatykime paminklą Vilniaus mamutui

Vilniaus mamutas – išskirtinis reiškinys, ne tik liudijantis priešistorinę praeitį, bet ir skatinantis galvoti apie trapią mūsų aplinką ir jos nuolatinį kitimą, neabejotinai yra vertas tinkamo paženklinimo.
Būdami gamtos tyrinėtojais ir Vilniaus patriotais kviečiame prisidėti mintimis bei pasiūlymais prie Vilniaus mamuto įamžinimo.

Šilo ir Smėlio gatvių sankryža, – Vilniaus mamuto radvietė, kur galėtų stovėti paminklas. Kol kas šioje vietoje esame parengę ir siūlome pastatyti nedidelį informacijos stendą.

 Nors daugelis yra girdėję apie Vilniaus mamutą, bet verta prisiminti jo radimo aplinkybes bei pabrėžti šio radinio reikšmę.

PASKUTINIS LIETUVOS MAMUTAS

Mamutai (Mammuthus primigenius) Europoje pasirodė prieš 200 tūkst. metų, o seniausias šio žinduolio kaulo radinys Lietuvoje datuotas ~ 50 tūkst. metų prieš dabartį. Lietuvoje mamutų skeletų radinių rasta bene 40 vietovių.

Vilniaus mamutas yra išskirtinis ir unikalus radinys, nes:

  • tai didžiausias Lietuvoje ir visame Baltijos regione paleontologinis radinys,
  • jauniausias (turima omenyje, kad tai paskutinė mamutų rūšis Mammuthus primigenius Blumenbach, 1799) iš visų Lietuvos teritorijoje rastų mamutų, gyvenęs prieš 13 800 metų, poledynmetyje. Kiti mūsų šalyje aptikti mamutų kaulai liudija žinduolius gyvenus gerokai anksčiau – net prieš 40 tūkstančių metų ir daugiau,
  • pilniausias Lietuvoje ir visame Baltijos regione rastas skeletas, nes kiti mamutų fosiliniai radiniai – tai pavieniai dantys, kaulų ir durklų fragmentai,
  • tai mamuto, žuvusio ir palaidoto po smėliu pirminėje padėtyje (toje pačioje vietoje – in situ), skeletas. Visi kiti radiniai yra ledyno bei vandens srovių pernešti ir palaidoti toli nuo jų žūties vietų,
  • tai didžiausias kada nors rastas Baltijos regione mamutas, jo biologinis amžius (sprendžiant iš labai nudilusių apatinio žandikaulio dantų) galėjo būti apie 70 m,
  • svarbus paleontologijos, archeologijos, geologijos tyrinėtojams.

UNIKALUS RADINYS

1957 metų vasarą Vilniuje, Antakalnyje, Smėlio gatvėje, buvo aptiktas įdomus radinys — mamuto kaulai. Vasarą šioje gatvėje tiesdami kanalizaciją, darbininkai 3,5 m gylyje susidūrė su stambiais gyvūno kaulais, trukdžiusiais vykdyti žemės darbus. Išsikišusioji kaulų dalis buvo nukapota ir išmesta į duobės pakraštį. Laimei, juos pamatęs Statybos-montavimo kontoros Nr. 28 darbų vykdytojas V. Klimovičius apie tai pranešė Lietuvos TSR Mokslų akademijai. Atvykę į radvietę Istorijos instituto darbuotojai kaulus surinko ir atgabeno į institutą. Mokslininkams nustačius, kad tai yra mamuto kojos kaulų dalys, buvo nutarta atlikti papildomus kasinėjimus. Tikintis aptikti ir daugiau radinių nuo rugpjūčio 1 iki 15 d. čia darbavosi A. Jankevičienė, V. Urbonavičius ir P. Kulikauskas, jiems talkino 6–8 darbininkai, žemės darbams buvo pasitelkta net sunkioji technika.

Rugpjūčio 5 d. 4 m gylyje pavyko aptikti du mamuto durklus – „iltis“. Smaigaliais nukreiptos į pietvakarius, pamatais jos gulėjo viena ant kitos.

Kasinėjimų duobę išplėtus iki 8 m pločio ir 12 m ilgio perkasos, buvo rastas apatinis mamuto žandikaulis, stuburo narelis, priekinė dešinioji ir užpakalinė dešinioji kojos – unikalus išlikusių vieno individo kaulų gausa „Vilniaus mamutas“.

Radvietės vaizdas, 1957 m. rugpjūčio 5 d. © Vilniaus universiteto Geologijos muziejus.

Mamuto kaulų išsidėstymo shema.

Pagal radvietėje rastus kaulus, atkurtas mamuto skeletas. © Vilniaus universiteto Geologijos muziejus.

RADINIO GEOLOGINĖS SĄLYGOS

Mamuto liekanos rastos Neries upės slėnio III terasos, išilgai upės vagos plytinčios apie 700 m pločio juostos, nuosėdose. Ant upės vagos link pasvirusio jos paviršiaus, kaip ir aukščiau suklostytoje IV terasoje, šiandien yra įsikūręs Antakalnio rajonas. Kaip kad liudija mamuto kaulų datavimas, ši terasa susidarė maždaug prieš 12–14 tūkst. metų. Terasos pagrindą sudaro ledyninės kilmės sąnašos – 12 m gylyje slūgsantis moreninis priemolis – ledynui tirpstant suklostyta neišrūšiuota medžiaga. Šiuo metu žymiai aukščiau už dabartinį upės lygį slūgsantis pagrindas anuomet sudarė Neries vagos dugną. Vandens srautas, ardydamas krantus bei įsirėždamas į upės dugną, pradžioje ant jo suklojo apie 7 m siekiančią žvyro storymę, kurios kraige, t. y. 3,5 m gylyje (104,6 m aukščiau jūros lygio), kaip tik ir buvo aptikti mamuto skeleto fragmentai. Šias nuosėdas dengia iki 2 m storio smėlingos nuosėdos, kurios galėjo susiklostyti upei periodiškai patvinstant. Tuo metu vanduo išsiliedavo iš krantų, o jam nusekus, pasilikdavo smėlingos-dumblingos sąnašos, kurios ir sudaro vadinamąjį salpinį aliuvį. Įdomu tai, kad mamuto liekanos buvo rastos riboje tarp vaginio ir aukščiau slūgsančio salpinio aliuvio, radvietėje buvo matyti ryškūs sedimentacijos sąlygų pasikeitimo pėdsakai. Paaiškėję faktai leidžia manyti, kad mamuto gaišeną nešė upė, o nublokšta į lėtesnę srovę – užutekį, ji sustojo. Vėliau, kintant sedimentacijos sąlygoms, dalis skeleto buvo pašalinta, dalis – staigiai užklota nuosėdomis, kurios ir išsaugojo mums šį unikalų radinį.

Neries upės III terasos (antroji viršsalpinė) kurioje rastos mamuto liekanos, geologinė schema.

1 – mamuto radvietė, 2 – proliuvinės ir deliuvinės sąnašos, 3 – salpinis aliuvis, 4 – vaginis aliuvis, 5 – terasos pagrindą sudarantis moreninis priemolis, 6 – moreninis priemolis ir smėlis su aleurito tarpsluoksniais, 7 – troleibusų parkas. (2, 3, 4 – aliuvinės sąnašos, 5 – paskutiniojo apledėjimo nuogulos, 6 – senesnio apledėjimo nuogulos).

KLIMATAS IR AUGMENIJA

Mamutas šiandieninio Antakalnio apylinkėse klajojo poledynmečiu, kai šiaurės Estija dar buvo sukaustyta ledo dangos, tačiau piečiau plytinčiuose regionuose jau buvo susiformavusi nuolatinė augalijos danga, plito pirmieji medžiai. Pavadintas vėlyvojo ledynmečio šiltmečiu šis laikotarpis išsiskyrė pakankamai palankiomis klimatinėmis sąlygomis – augančia vidutine oro temperatūra (vidutine liepos mėn. temperatūra siekdavo iki 14,9 0C, šiandien Lietuvoje ji – 18 0C) ir padidėjusiu drėgmės kiekiu aplinkoje. Atvirą tundros kraštovaizdį tuo metu pakeitė miškatundrė – klestėjo beržai keružiai (Betula nana), liekniniai beržai (Betula humilis), gluosniai (Salix), kadagiai (Juniperus communis), šaltalankiai (Hippophae rhamnoides) ir pačios įvairiausios žolių bendrijos. Vėliau, formuodama beržų-pušų retmiškius ir miško bendrijas, teritorijoje sparčiai paplito paprastoji pušis (Pinus sylvestris). Tačiau atskiri šiltmečio etapai pasižymėjo labai nepalankiomis klimatinėmis sąlygomis. Kelis šimtus metų trukdavęs atšalimas sąlygodavo ženklius augalijos pokyčius – paplisdavo tundros ar miškatundrės krašovaizdžiai, vykdavo aktyvi paviršiaus erozija (ardymas). Būtent tokio trumpalaikio atšalimo metu, kai vidutinė liepos mėn. temperatūra regione sumažėjo iki 13,2 0C, šiuolaikinio Vilniaus apylinkėse gyveno aptiktasis mamutas.

MAMUTAS – BŪDINGAS LEDYNMEČIO FAUNOS ATSTOVAS

Žemės rutulyje šiuo metu gyvena tik dvi dramblių rūšys – indinis dramblys (Elephas maximus) ir už jį šiek tiek stambesnis afrikinis dramblys (Doxodonta africana). Abi rūšys – tai skurdi kadaise gausios straublinių giminės, susiformavusios Afrikoje liekana. Bėgant laikui vis įvairesnės jų rūšys ir didesni atstovai plito ir į kitus žemynus – Europą, Aziją, o dar vėliau kai kurie straubliniai buvo patekę ir į Šiaurės Ameriką, ir net į Pietų Ameriką. Nepaisant tokios plačios plėtros geografijos, išskyrus Afriką ir Pietų Aziją, kituose žemynuose jie galutinai išmirė dar priešistoriniais laikais.

Mums ypač įdomus dar priešistorinio žmogaus laikais Europoje gyvenęs indiniam drambliui artimiausias straublinių atstovas – mamutas (Mammuthus primigenius). Mamutai nuo dabartinių dramblių skyrėsi tuo, kad buvo prisitaikę gyventi šaltame klimate – jų kūnas buvo apaugęs ilgais plaukais. Dar prieš 20 tūkstančių metų mamutų buvo labai gausu ne tik beveik visoje Europoje ir visoje šiaurinėje Azijoje, bet ir didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje. Moksliniu požiūriu ypač įdomūs Šiaurės rytų Sibiro mamutai, kurių į podirvio ledą įšalusius nepažeistus lavonus dažnai išplaudavo upės. Sibiro mamutų durklai būna taip gerai išsilaikę, kad dar neseniai būdavo eksportuojami ir naudojami, kaip ir vadinamasis dramblio kaulas, t. y. dabartinių dramblių durklai. Apie mamutų gausumą jų gyvenamojoje teritorijoje galima spręsti iš to, kad Sibire nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pabaigos buvo rasta nemažiau kaip 20 000 porų šio išmirusio milžino durklų. Jeigu, panašiai kaip afrikiniams drambliams, kiekvienam mamutui pramisti vidutiniškai reikėdavo 5 km², tai vien tik Europoje galėjo jų ganytis iki 500 000. Taigi, Lietuvos teritorijoje jų galėjo gyventi bent keli tūkstančiai.

Ledynmečio laikais kartu su mamutu Europoje ir Sibire buvo labai paplitęs ir kitas stambus žolėdis žinduolis – gauruotasis raganosis (Coelodonta antiquitatis), artimas dabartinio afrikinio baltojo raganosio giminaitis. Šio raganosio liekanos, nors ir daug rečiau, būdavo randamos ir Lietuvoje. Įdomu šia proga pažymėti, kad 1928 metais tame pačiame Vilniaus priemiestyje, Antakalnyje, buvo rastas puikiai išsilaikęs raganosio kairysis šlaunikaulis. Šis 48,2 cm ilgio kaulas saugomas Vilniaus universiteto Zoologijos katedroje.

Ledynmečiui pasibaigus, stambieji šalto klimato gyvūnai – mamutas, gauruotasis raganosis ir dalis kitų, išmirė.

IŠLIKUSIOS MAMUTO DALYS

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje saugomas apatinis mamuto žandikaulis ir abu viršutiniai ilgieji dantys (kandžiai – durklai) bei kojų kaulai. Apatinio žandikaulio plotis (matuojant nuo vieno sąnario iki kito) – apie 50 cm. Žandikaulyje buvo pora krūminių dantų, kurių trinamojo paviršiaus ilgis – 15 ir 14 cm, plotis 8,4 ir 7,9 cm. Įdomus faktas nustatytas atliekant šiuolaikinių dramblių tyrimus nustatyta – dančiui nusidėvėjus, jį keičia naujas ir šis procesas kartojasi net 6 kartus. Akcentuotina, jog viršutiniai priekiniai dantys vadinami durklais – „iltimis“ (straublinių šeimos atstovai iltinių dantų neturi). Vilniaus mamuto durklų skersmuo storiausioje vietoje – 19,5 cm. Kairiojo durklo ilgis – 260 cm (matuojant vidiniu lanku 225 cm, o matuojant išoriniu lanku – 300 cm), o didžiausia jo apimtis siekia net 57 cm, kaulas smarkia išlinkęs pusračiu. Atstumas tarp jo pradžios ir viršūnės 97,5 cm. Dešinys durklas, kuris iš dalies buvo pridengtas pirmojo, prilygsta jam ilgiu, tačiau yra dar labiau išlinkęs, o jo viršūnė – nutrupėjusi.

Mamuto dantis, Vilniaus universiteto Geologijos muziejus.

Informacijos šaltiniai:

  • Daugnora L. 2004. Mamutai Lietuvoje. Lietuvos archeologija. 2004. T. 25, p. 9–16. ISSN 0207-8694.
  • Kulikauskas P., Mačionis A., Žeiba S.. Vilniaus mamutas. // Mokslas ir gyvenimas. – Vilnius, 1957. – Nr. 1. – P. 16–20.
  • Rudnickaitė E. 2020. Vilniaus mamuto pėdsakais: į pagalbą mokytojui neformaliam gamtamoksliniam ugdymui nuotoliniu būdu = On the Traces of Vilnius Mammoth: Helping Teachers with Remote Informal Science Education. Gamtamokslinis ugdymas bendrojo ugdymo mokykloje – 2020 XXVI nacionalinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys, 2020 m. spalio mėn. 17 d.= Natural Science Education in a Comprehensive School – 2020. Proceedings of the Twenty-sixth National Scientific-Practical Conference, 17 October, 2020. Šiauliai: Scientia Educologica. 2020, p. 33-53. ISSN 2335-8408.
    http://oaji.net/journal-detail.html?number=1984

Tekstą parengė:

Jonas Satkūnas1,4, Eugenija Rudnickaitė2 , Linas Daugnora3, Indrė Satkūnienė1, Miglė Stančikaitė4, Jonas Mažeika4

1 – Lietuvos geologijos tarnyba; 2 – Vilniaus universitetas;  3 –  Klaipėdos universitetas;
4 – Gamtos tyrimų centras

Įrašas paskelbtas temoje Informacija, Iniciatyvos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.